Sericho – oficialiai patvirtintas meteorito pavadinimas. Jis priskiriamas pallasitams – vienai rečiausių ir vizualiai įspūdingiausių meteoritų grupių, kurią sudaro geležies–nikelio metalas su įterptais olivino kristalais. Būtent šis metalo ir „brangakmeninių“ olivino salelių derinys ir sukuria tą labai atpažįstamą, dekoratyvų pallasitų vaizdą.
Sericho buvo rastas 2016 m. Rytų Kenijoje, netoli Habaswein vietovės ir į pietus nuo Sericho (Isiolo apylinkėse). Tai ne stebėtas kritimas, o radinys – dangaus kūno kritimo niekas tiesiogiai nematė, jis buvo aptiktas jau gulintis ant paviršiaus.
Pagal aprašytą istoriją, 2016 m. du broliai, ieškodami kupranugarių, aptiko kelis didelius, labai tankius „akmenis“ vietovėje, kur natūralių uolienų beveik nėra. Dėl to jie įtarė, kad tai meteoritas. Jie kelias savaites rinko mases, net naudodami keltuvus, ir gabeno į Habaswein. Įdomu tai, kad nors meteoritu jis buvo atpažintas 2016 m., vietiniai gyventojai didesnes mases žinojo dar daug metų ar net dešimtmečius – pasakojama, kad kai kurie kaimo žmonės vaikystėje ant jų net žaisdavo.
Sericho išsiskiria ne tik grožiu, bet ir dideliu aptiktos medžiagos kiekiu. Nurodoma, kad iki šiol rasta daugiau nei 2800 kg (apie 2,8 tonos) Sericho meteorito.
Fragmentai aptinkami ilgame išsibarstymo lauke, kuris driekiasi daugiau nei 45 km. Dydžiai labai įvairūs: nuo mažesnių nei 1 kg gabalėlių iki šimtus kilogramų sveriančių masių, o kai kurie egzemplioriai siekia maždaug iki 500 kg. Dauguma randamų gabalų yra dideli, dažnai didesni nei 50 kg. Taip pat minima, kad dalis egzempliorių yra „flight-oriented“, t. y. skrydžio metu orientuoti, su aiškesnėmis aerodinaminėmis formomis.
Dalis Sericho gabalų rasti ant žemės paviršiaus rodo minimalų išorinį suirimą. Kai kur išlieka lydimosi plutos lopai ant metalo. Daug gabalų yra kampuoti, blokiniai, su būdingomis įdubomis, kurios primena „nykščių žymes“.
Kai meteoritas perpjaunamas, nušlifuojamas ir dažnai išėsdinamas, atsiveria pallasitams būdingas vaizdas: sidabriniame ar pilkame metaliniame „tinkle“ matyti olivino salelės. Sericho olivinas neretai apibūdinamas kaip gemmiškas, nuo žalios iki oranžinės spalvos, todėl poliruoti pjūviai atrodo itin dekoratyviai. Dėl didelio olivino kiekio plonos skiltelės gali praleisti šviesą ir sukurti „vitražinį“ efektą.
Pjūviuose Sericho dažnai turi panašų metalo ir olivino santykį, vidutiniškai apie 70 ploto procentų sudaro olivinas, o chromito kiekis yra labai mažas. Kai kuriose vietose viename pjūvyje olivino gali būti dar daugiau.
Olivino grūdeliai dažniausiai apvalinti, rečiau taisyklingesnės formos. Tipinis kristalų dydis apie 0,5–1 cm, bet pasitaiko ir kelių centimetrų kristalų. Metalinę dalį daugiausiai sudaro kamacitas, vietomis aptinkama plessito, o retesnėse metalinėse zonose gali išryškėti Widmanstätten raštas. Taip pat pasitaiko troilito ir šreibersito priemaišų.
Sericho olivinas turi palyginti mažą geležies dalį olivino struktūroje (dažnai nurodomas fajalito komponentas apie Fa12). Metalinėje dalyje kamacite nikelio kiekis yra apie 7 masės procentus. Bendrai jis priskiriamas pallasitui su žemu suirimo laipsniu, kas dera su faktu, kad daugelis gabalų atrodo menkai paveikti ilgalaikio irimo.
Pallasitai laikomi vienais įdomiausių meteoritų, nes jie tarsi „parodo“ dviejų labai skirtingų medžiagų ribą: metalą ir silikatus. Plačiausiai priimta idėja yra tokia:
Asteroidas ankstyvoje Saulės sistemoje įkaista nuo radioaktyvaus skilimo (ypač trumpaamžių izotopų). Jis dalinai ar stipriai išsilydo ir ima diferencijuotis: sunkesnis geležies–nikelio metalas grimzta į vidų ir formuoja branduolį, o silikatinė medžiaga sudaro mantiją.
Pallasitų atveju dažnai manoma, kad jie susiję su zona, kur metalinis branduolys kontaktuoja su silikatine mantija. Jei toje riboje vyksta maišymasis, į metalą gali būti įterpiami olivino kristalai. Kitas scenarijus – didžiuliai susidūrimai: smūgis gali suardyti asteroido ribines zonas, sumaišyti metalą ir mantijos gabalus, o po to visa masė vėsta, „užšaldydama“ oliviną metaliniame karkase.
Kodėl pallasitai atrodo taip gražiai? Nes olivinas yra mineralas, kuris gali būti pakankamai skaidrus ir ryškios spalvos, o geležies–nikelio metalas, poliruotas ir išėsdintas, atskleidžia struktūras (pvz., Widmanstätten raštą). Tai reiškia, kad estetika čia nėra „atsitiktinė“ – ji kyla iš realių, labai lėtų ir didelio masto geologinių procesų kosmose.
Jei nori, galiu šią dalį praplėsti dar labiau, bet man reikėtų kelių detalių iš tavęs: ar tau svarbiau mokslinis paaiškinimas (temperatūros, aušimo greičiai, smūgių scenarijai), ar labiau „istorija žmonėms“ su paprastais palyginimais.
Čia svarbu atskirti du „amžius“.
Pirmas – kosminis amžius. Beveik visi meteoritai yra labai seni, dažniausiai susiformavę ankstyvoje Saulės sistemoje, maždaug prieš 4,56 milijardo metų. Pallasitų medžiaga taip pat siejama su labai ankstyvais procesais, kai planetesimalai diferencijavosi į branduolį ir mantiją.
Antras – buvimo Žemėje trukmė (terestrinis amžius), t. y. kiek laiko meteoritas pragulėjo Žemės paviršiuje po kritimo. Kadangi Sericho yra „find“, o ne stebėtas kritimas, tiksli kritimo data nėra žinoma. Visgi oficialiame aprašyme pabrėžiamas žemas suirimo laipsnis ir tai, kad gabalai dažnai atrodo menkai paveikti aplinkos. Tai leidžia daryti atsargią išvadą, kad bent dalis medžiagos galėjo nukristi palyginti neseniai geologine prasme (nuo šimtų iki kelių tūkstančių metų), tačiau tai nėra garantija, nes suirimo greitis labai priklauso nuo klimato, dirvožemio chemijos, ar gabalas gulėjo paviršiuje, ar buvo užpustytas, ir panašiai.
